Liutauras Gudžinskas šiandien dirba Vilniaus universitete ir dėsto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. O tą kruvinąjį sausio mėnesį, kai Lietuvos gyventojai nuo tankų ir kareivių gynė Televizijos bokštą, Parlamentą ir Lietuvos televiziją, jam buvo aštuoneri. Tai buvo 1991 metai. „Klausia vaikai“ jaunosios žurnalistės Liutauro teiravosi, ką jis prisimena iš tų dienų.

Kaip sužinojote, kas darosi Vilniuje ir Lietuvoje? (Laura, 11 m.)

Aš gimiau ir augau Vilniuje, todė visada buvau naujienų ir įvykių sukūryje. Namuose nuolatos būdavo įjungtas televizorius (kol buvo galima žiūrėti ne okupantų transliuojamas laidas), klausomasi radijo. Kadangi įvykiai keisdavo vienas kitą labai staigiai (ypač tą lemtingą sausį), namiškiai (tėvai ir seneliai) ieškodavo bet kokios galimybės sužinoti naujienas, diskutuodavo tarpusavyje ir su kaimynais.

Ar Jūs bijojote? (Laura, 11 m.)

Taip, buvo labai daug nerimo. Gaubė visiška nežinia. Jėgos buvo visiškai nelygios, ir tik galima buvo melsti stebuklo, kad viskas galų gale baigtųsi laimingai. Taip ir įvyko.

Ar Jums teko matyti tankus? (Milda, 12 m.)

Ne, konkrečiai, kiek pamenu, pačių tankų matyti neteko. Tačiau mačiau ne vieną šarvuotį (tanketę), sunkvežimus su kareiviais, o virš galvų dažnai praskrisdavo malūnsparniai. Taip pat šalia pat mūsų namų (Antakalnyje) specialiosios sovietų policijos pajėgos (Omonas) užėmė policininkų (tuo metu jie buvo vadinami milicininkais) aukštosios mokyklos pastatą. Tai buvo vienas svarbiausių objektų, kuriame jie įsikūrė savo štabą. O šalia mano mokyklos buvo pačios kareivinės. Jose okupacinė kariuomenė išbuvo iki pat 1993-iųjų.

Ar pažinojote tuos, kurie tą naktį buvo prie Televizijos bokšto? (Milda, 12 m.)

Ne, negalėčiau įvardinti nė vieno man žinomo žmogaus, kuris tą naktį budėjo prie Televizijos bokšto. Dauguma jų buvo žmonės, kurie gyveno netoli jo. Mano senelis – amžiną atilsį – tomis dienomis budėjo prie Spaudos rūmų ir prie prie Parlamento. O kadangi buvo labai pavojinga, mano tėvai manęs ir mano sesers į „karštuosius taškus“ nesivedė.

Ką labiausiai atsimenate iš tų dienų? (Raminta, 13 m.)

Atsimenu nutrūkstančią TV Žinių transliaciją, kai jų vedėja Eglė Bučelytė iki pat paskutinės akimirkos pranešinėjo, kas vyksta. Visa tai užfiksuota šiuose kadruose: https://www.youtube.com/watch?v=ddO9LELCXDA. Kviečiu juos pasižiūrėti. Iš šių kadrų galima suprasti situacijos rimtumą. Taip pat atsimenu, kad visi buvo nustebę, kur dingo tuometinis premjeras A. Šimėnas, ir kur jis iš tikrųjų galėtų būti. Tuo metu buvo sunku suprasti, kuo galiausiai visa tai pasibaigs.

Ar ėjote į mokyklą po tų įvykių? Nebuvo baisu? (Laura, 11 m.)

Taip, atrodo, pamokos vyko įprastu ritmu. Tad į jas eidavome kaip visada. Net jei ir gyvenau šalia pačių kareivinių, baimės nebuvo.

Kaip reagavo Jūsų draugai? (Corinna, 12 m.)

Atsimenu, kad kitą rytą po sausio 13 d. kalbėjausi su geriausiu tuometiniu savo kiemo draugu Aurimu. Mums buvo sunku visiškai suprasti, kas vyksta, tai dėl to buvo labai neramu. Tiek tik pamenu. Šiaip ar taip, visi tuo metu buvo susivienyję. Labai keistas laikas, kai vienybė – atrodo – tvyrojo ore. Taip atsitinka tik labai sunkiais momentais, ir šios dienos kaip tik tokios ir buvo.