Kurti pasakas gali kiekvienas. Tereikia paimti lapą popieriaus. Pagalvoti apie problemą, kuri jums neduoda ramybės. Pavyzdžiui, piktas kaimynas, kuris nuolat kaišioja nosį ne į savo reikalus. Tada paverskite tą kaimyną kuo nors. Pavyzdžiui, ožiu. Arba piktu nykštuku. Arba dagiu.

Taip jauniesiems žurnalistams iš Alytaus patarė daugybės knygelių autorė Birutė Lenktytė-Masiliauskienė. Šio patarimo paklausę, jie sukūrė savo pasakas. Mes kviečiame paskaityti Igno sukurtą pasaką.

Ne mokyklos vardas svarbu

Bitė Motinėlė su savo sūneliu Bituku apsigyveno pas senelį Bitiną. Jų avilys buvo šalia balto, medinio namo, miško ir pievos, kur vasarą kvepėjo gėlės ir ošė pušys.
Tačiau Bitė Motinėlė su seneliu nepasidalino koriais. Tad ji išsikraustė su Bituku į miestą. Pradžioje buvo sunku rasti kvapnių gėlių, žalių medžių, tačiau neatsitiktinai jie apsigyveno Kaštonų gatvėje, kur viliojo kaštonų žvakės gegužės mėnesį ir liepų aromatas vasarą.

Artėjo rugsėjo mėnesis. Bitukas ruošėsi į mokyklą. Bitė Motinėlė didžiavosi savo sūnumi ir drąsino priimti visus iššūkius narsiai, juk bitinukas lankys ne bet kokią , o dvasingą bitučių gimnaziją. Išėjo Bitukas į mokyklą laimingas, bet grįžo labai liūdnas. Puolė jį klasės Tranai, Širšės ir net pati vyriausioji gimnazijos Vapsva.
Bitė Motinėlė guodė savo sūnų, ir nusprendė jį leisti į Ugnikalnio bitučių progimnaziją. Bitukas buvo labai laimingas, kopinėjo medų, lipdė korius su draugais ir dūzgė avilyje kaip savo namuose. Juk ne mokyklos vardas svarbu, o iš ko joje koriai lipdomi ir iš kur bitės medų suneša.

Už pasaką dėkojame Alytaus jaunimo centro jauniesiems žurnalistams. O jei nori daugiau sužinoti, kaip pradėti rašyti, paskaityk šiuos rašytojos Jolitos Zykutės patarimus.