Pirmoje dalyje apie pavydą rašytoja Jolita Zykutė pasakoja, kaip jį pažinti ir kas su mumis atsitinka, kai jį jaučiame. Bet kaip su pavydu kovoti? Apie tai šioje dalyje.

Kaip kovoti su pavydu pataria specialistai?

Skaitant psichologų mintis, kaip kovoti su pavydu, rasi ne pačius kvailiausius patarimus:

Stiprinti savivertę (pvz. eik ir daryk tai, kas tau gerai sekasi, kad patirtum sėkmės jausmą ir pradėtum geriau apie save galvoti. Jei laimėsi siuvinėjimo konkursą, tai ne taip pavydėsi, kad nesi geriausia daininininkė klasėje).

Pažiūrėti į pasaulį pro dėkingumo akinius. Pasakiau įmantriai, bet tai reiškia, kad vis prisimintum, už ką esi dėkingas, kokių gerų dalykų turi, net jei ir manai, kad nieko neturi. Gali eiti pasivaikščioti į parką, kai kiti sėdi karantine? Jei manai, kad tai nevertinga, eik namo ir pasėdėk ten bent savaitę neiškišant nosies. Tada vėl išeik į lauką. Dėkingumas ir džiaugsmas, rodos, tokiu paprastu dalyku, netruks ateiti.

Visi psichologai pataria, kai labai sunku, kreiptis profesionalios pagalbos. Gali būti, kad tavo mokykloje yra psichologas. Jis tik džiaugsis, kad esi toks sąmoningas ir cool žmogus, rūpiniesi savo gerove ir aktyviai ieškai būdų, kaip sau padėti. Jeigu mokykloje psichologo nėra, yra Vaikų pagalbos linija. Ten anonimiškai gali paskambinti ar parašyti, kas neramina.

Dar vienas būdas, kuris man asmeniškai ypač patinka – patyrinėti savo pavydą. Tiesa, kartais pačiam tai padaryti sudėtinga. Čia itin praverstų psichologas ar kažkoks labiau gyvenime patyręs žmogus. Gal net tėtis ir mama, ar senelis, o gal teta ar supratinga kaimynė. Paieškok, kuo gali pasitikėti. Nes čia reikia tikrai gero klausytojo, kitaip labiau sugadins nei padės.

Metodo esmė – įsigilink, kodėl tu eini iš proto dėl pavydimo objekto. Tarkime, pavydi bendraklasei C., kad ją visi mėgsta? Ar už to slypi, kad tu nori turėti daugiau draugų? O gal pyksti, kad nesi tokia drąsi kaip C., todėl bandai prie visų „prisiderinti“ ir galiausiai niekas (net tu pati) nesupranti, kokia esi iš tikrųjų ir jautiesi visų pamiršta, apleista ir taip toliau. Tiesiog kaip šuo Brisius iš Jonos Biliūno knygos „Brisiaus galas“. Bet tu ne Brisius. Turi smegenis. Panaudok jas teisingai. Gal C. niekuo dėta, tegul gyvena sau kaip nori, gal pagaliau tu pradėk kalbėti su kitais tai, ką iš tiesų galvoji?

Pavydi, kad bendraklasis A. moka važiuoti paspirtuku lyg profų profas? O kas už to slypi? Jei tai būtų aistra paspirtukui, tai važinėtumeisi į sveikatą ir nežiūrėtum į aplinkinius, nes tau svarbiausia – važiuoti paspirtuku. Nori daryti tokius suktukus ir šuoliukus, kaip A.? Nes tau patinka, kad visi juo tada žavisi? Ypač mergaitės? Ar tai reiškia, kad svarbiausia priežastis, kodėl nori būti cooliausias paspirtukininkas yra kokios mergaitės dėmesys? Jei jau atkasi tokią tiesą, ramiai pagalvok – gal yra kitų būdų gauti tos damos dėmesį, nei rizikuojant nusisukti sprandą? Sakai, mergaitės niekuo dėtos, tegul kraustosi į kitą pasaulio pusę? Tau tiesiog patinka, kai visi stovi apšąlę, kai jis pašoka ore. Nori  susižavėjimo šūksnių? Dar kartą paklausiu: ar tam tikrai reikia paspirtuko? Gal jeigu žaistum badmintoną (krepšinį, futbolą… – rinkis pats), ką darai itin gerai, irgi gautum liaupses ir pagyras?

Taigi, pažiūrėk į savo pavydą kaip koks detektyvas ir surask tikrąją priežastį, dėl ko tiek dramų tavo širdyje ir mintyse.

Kartais pavydo dramos reiškia nuotykius

Mano knygoje „Kaip karalaitė Karolina pavydėjo ir kas iš to išėjo“ pavydi ne tik karalaitė Karolina. Nukamuota pavydo ji sumano, kaip atkeršyti į svečius atvykusiai Anelei, kuri gauna visą aplinkinių dėmesį. Karalaitė važiuos į pasaulinį pianistų konkursą, kurį laimės ir tada visi alps iš noro su ja draugauti. Ką manai apie tokią strategiją? Karolinos kalytės Fi ir Fifi pavydėdamos, kad jų draugai šuniuką Sniegelį myli labiau nei jas, Sniegelį tiesiog įdeda į pašto dėžę ir išsiunčia į kitą šalį. Tik vėliau supranta, kad tai buvo klaida, nes jų draugai itin liūdi be šuniuko. Išsvajota laimė, net atsikračius varžovo, neateina. (Neištversiu neįkišusi šioje vietoje palyginimo – gali būti, kad net jei atsikratytum brolio ar seser, happy end tavo gyveniman neateitų).

Beieškant dingusio šuniuko Karolina ir Fi su Fifi atsiduria detektyvų biure, kur paaiškėja, kad net viso miesto garsenybė, sudėtingiausias bylas išsprendusi detektyvų biuro viršininkė višta Raudonskarė pavydi nieko neišmanėlei gulbei, nes toji – gražiai atrodo ir visada tyli. O štai Raudonskarė kudakuoja, net pačiai galvą skauda. Knygoje neparašyta, bet aš tikrai žinau, kad ta gulbė pavydi Raudonskarei, kad ši geba kasdien padėti po kiaušinį. Ach… Kiek daug pavydo dramų. Bet jeigu jų nebūtų, nebūtų ir smagios istorijos, tad nežinau, kaip tu, bet aš tvirtai tikiu – pavydas nėra pasaulio blogis. Svarbu yra tai, ką su juo darysime. Tad dabar jau tu man pasakyk, ką su juo darysi?

Rašytoja Jolita Zykutė

Naujausios jos knygos „Kaip karalaitė Karolina pavydėjo ir kas iš to išėjo“ ieškokite čia.