Įsivaizduok, kad sutarei susitikti su geriausiu draugu, jis staiga pasako, jog negali. Vėliau netyčia sužinai priežastį – ogi tuo metu jis žaidė su kitu draugu. Ką darytum tu? Kaip reaguotum?

Gali būti, kad tavo atsakymas nuskambėjo labai grėsmingai. Neišsigąsk. Tas žodis reiškia tik kilusį didelį pyktį. Esi patyręs tokią situaciją? Ko gero jei mama ar tėtis, priėjęs bandė kalbinti, klausdamas „Pavydi geriausio draugo?“, sprogai į tūkstantį gabalėlių, trenkei durimis ar paplūdai ašaromis, ir tai girdėjo net kaimynai kitoje laiptinėje.

Pavydą jaučia visi

Pavydas – pažįstama emocija, ar ne? Gal jau pavydėjai broliui ar sesei, kad tėvai jį(ją) daugiau lepina, nuolaidžiauja ir daro visa kita, ką trumpai drūtai pavadintum „labiau myli“. Nors mama ir tėtis galėtų prisiekti, kad myli visus savo vaikus vienodai, tu juk žinai (ar jauti) geriau, ar ne? O jei gyvenimas susidėstė taip (ir čia tu, patikėk, esi visai visai nekalta(s), nors kartais gal taip ir pagalvoji), kad tavo tėvai išsiskyrė, ir dabar tėtis ar mama „pradėjo gyvenimą iš naujo“ – tai yra įsimylėjo kažką ir su tuo kažkuo susilaukė vaikelio. Tai beveik duosiu ranką nukirsti, kad tai tikrai patyrei. Nors nebūtinai parodei kitiems. Pavydėti dėmesio broliui ar sesei nebūtinai reiškia atvirai pasakyti „Kodėl jis negyvena vaikų darželyje?“

Keisti dalykai, kurie irgi reiškia, kad pavydi

Jei neriesi iš kailio kaip beprotė(-is) ir bandai būti geriausia(s) mokinė(-ys) pasaulyje, mokaisi kumščio storio anglų kalbos žodynus mintinai, kad tik tėvai tave girtų, pagalvok, ar tavo pasiekimai nėra noras gauti dėmesio, kurį jei ne dar vienas dešimtukas, gautų tavo snarglius brolis ar pamaiva sesė. Dar viena strategija gauti tėvų dėmesį – tapti didžiausiu mokyklos, gatvės ar rajono chuliganu. Tada tegul tėvai bara, kiek tik turi jėgų. Nes psichologai sako (o jie žino, nes ištyrinėjo daugybę žmonių), kad vaikams labiau patinka, kai tėvai juos bara, nei kad visai nepastebi. Taigi, ar gražiuoju, ar dramatiškuoju būdu (pvz. padegta šiukšliadėžė kieme, nukirpta sesės kasa), kovoji už dėmesį.

Vis dar purtai galvą: „Ne, aš niekam nepavydžiu“? Nuraminsiu, kad pavydėti nėra blogai. Jeigu darželio auklėtoja, mokytoja, seneliai ar tėvai sakė: „Negražu pavydėti“, žinok, kad jų informacija pasenusi ir ateina iš tų laikų, kai telefonai negalėjo fotografuoti.  Jau kuris laikas psichologai pripažįsta, kad pavydas yra  viena iš daugybės emocijų, kurias jaučia žmogus. Jei norėtum jį, kaip kokį pyktį ar baimę, išmesti į šiukšlių dėžę, nelabai išeis. Nebent staiga atsidurtum fantastiniame filme, ir tas emocijas išoperuotų. Bet tada vaikščiotum kaip koks robotas ir juoktumeisi metaliniu balsu. Nesakyk, kad norėtum tokios nesąmonės.

Pavydą pripažinti sunku

Žmonės jaučia visokių dalykų, net tų, kuriuos kartais nesmagu prisipažinti. Taip, pavydas – tai, apie ką didžioji dauguma žmonių mieliau patylėtų. Nes (čia vėl savo trigrašį kiša psichologai) jei pripažįstame, kad kažkam pavydime, pripažįstame, jog tas kažkas yra vertingesnis už mus. To niekas nenori pasisakyti. Todėl didžioji dauguma ir apsimetinėja „Ne, aš nepavydžiu“ arba apsidrausdami sako: „Pavydžiu baltu pavydu“. Ir juodas, ir baltas spalvas palikime dailininkams ar dažytojams. Pavydas yra pavydas. Jis rodo, kad kažko trokštame. Ar mamos ir tėčio dėmesio (kurį jie, lyg pasakos „Pelenė“ pamotė skiria tavo broliui ar sesei), ar geresnio pažymio (gal todėl gerai besimokančiųjų daugelis nemėgsta, prisigalvoja visokių priežasčių, kad tik nereiktų įvardinti „pavydžiu“), ar naujausio telefono (nors jei atvirai, kaip tu su juo pasipuikuosi, kol visi sėdi namie ir neina į mokyklą?).

TĘSINIO LAUKITE RYTOJ.

Rašytoja Jolita Zykutė

Neseniai pasirodė naujausia rašytojos knyga „Kaip karalaitė Karolina pavydėjo ir kas iš to išėjo“, https://kaipkaralaitekarolina.lt/