Kam keliauti į Ispaniją įveikti garsaus pėsčiųjų Santiago del Camino kelio, kai galime eiti Lietuvoje ir geriau pažinti savo šalį – taip pagalvojo Tadas Čekavičius ir išsiruošė į kelionę pėsčiomis po Lietuvą. Į žygį Tadas išėjo kartu su savo draugu Mindaugu, nes tai ir buvo jo idėja. Tačiau, deja, jau po dviejų savaičių draugas atsisakė eiti toliau. Prie Tado prisijungė jo žmona Marta ir jų šuo Lokis. Nuo Ignalinos iki Kuršių Nerijos jis ėjo 19 dienų ir įveikė apie 540 kilometrų. Savo įspūdžiais Tadas dalijasi su Klausia vaikai skaitytojais.

1. Kaip ruošeisi kelionei?
Kelionei ruošiausi morališkai. Norėjau pasiruošti kažkiek ir fiziškai, bet dėl užimtumo nieko nespėjau. Spėjau tik naujai nusipirktus turistinius batus porą dienų panešioti. Žinoma, iškart nutrynė kojas, bet užtat per žygį beveik nebuvo problemų.

2. Kiek kilometrų per kiek dienų įveikei?
Per dieną daugiausiai nueidavau 48 kilometrus, kartais vos 19 kilometrų. Neskaičiavau, kiek miestelių ir miestų aplankiau. Bet labiausiai lankiau kaimo parduotuvėles, nes pirkau vandenį ir šaltus ledus. Juk beveik viso žygio metu buvo +26 – +30 laipsnių šilumos.

3. O kaip sekėsi jūsų šuniui Lokiui įveikti visus kilometrus?
Jam sekėsi tikrai gerai. Po pirmos dienos, kai nuėjom 48km, o jis tikrai nuėjo kur kas daugiau, tai buvo labai pavargęs. Bet paskui jau įprato prie ritmo. Būdavo juokinga, nes gerai planuodavo poilsį. Mes tik pristojame, jis jau guli. Arba einame, karšta, Lokis pabėga kelis metrus į priekį iki pavėsio ir laukia kol ateisim. Pasivejame, tada vėl iki pavėsio pabėga.

4. Kas tave labiausiai nustebino?
Nežinau, ar labiausiai nustebino, bet žavėjo žmonių gerumas ir noras padėti. Žygio metu sutikome

labai daug paslaugių, malonių, pagelbėti, padėti, pavežti pasirengusių žmonių. Jei kaimo sodyboje užeidavome įsipilti vandens iš šulinio, tai labai dažnai močiutė pasiūlydavo dar ko nors. Esame medaus, šaldytos sulos, rūkytos žuvies, koncervų, kumpių gavę. Niekada nieko neprašėme, tačiau niekada ir negalėjome nepaimti vaišių. Lietuvių vaišingumas toks didelis, kad negalėdavome atsisakyti. Labiausiai nustebino vienas ūkininkas Žemaitijoje. Jis mus pamatė žygiuojant ryte Rietave, vėliau jau vakare prie Andriejavo, tai įdėjo savo sūnui Kevinui savo rūkytos žuvies ir išsiuntė jį dviračiu mus pavaišinti. Vėliau vakare, kai apsistojome, dar kartą mus aplankė Kevinas su savo vyresniąja sese, ir smagiai pašekėjom porą valandų. Štai tokios patirtys turbūt pačios smagiausios.

5. Ar niekada nebuvo baisu?
Ne, visiškai ne. Į žygį išėjau su gera nuojauta ir optimizmu, tai net ir geras oras mus lydėjo. Tik vieną dieną sutikome vieno kaimo parduotuvėje porą girtų vyrų, kuriems nepatiko mūsų meilė Lietuvai ir optimizmas. Ypač kai pasakėme, kad Lietuvoje gyventi nuostabu. Tačiau tai buvo tik vienas toks atvejis.

 

6. Ką iš pamatytų vietų patartum būtinai pamatyti?
Man gražiausios buvo pirmos dienos. Ignalinos, Utenos, Anykščių apylinkės tiesiog fantastiškos. Visi kaimeliai aplink ežerus, miškelius, upes. O taip pat ir paskutinės dvi dienos Kuršių Nerijoje buvo labai gražios su nuostabiais vaizdais, takeliais. Tik palapinės negalima kur nori statyti.

7. Ar ryžtumeisi tokiai kelionei dar kartą?
Žinoma, užsikrėčiau žygiais, ėjimu ir keliavimu su kuprine. Jau planuoju kitus, tik gal trumpesnius nuotykius.

Nuotraukos iš Tado Čekavičiaus asmeninio albumo