Nuobodžiauti nėra blogai.

Labas, nuoboduly! Keista tau rašyti laišką. Nemėgstam mes tavęs. Bet žinome, kad labai gerai su tavimi susipažinti ir nebėgti nuo tavęs. Žinai, kodėl?

Paprastai mūsų kiekviena diena turi labai aiškią struktūrą. Darbo dienomis mes einame į mokyklą, darome pamokas, skubame į būrelius. Kai turime šiek tiek laisvo laiko – susitinkame su draugais. Arba žaidžiame. Tačiau kartais būna dienų, kai to laiko turime tiek daug, kad nebežinome, ką veikti. Ir, pasidaro, taip nuobodu. O tada jau nebežinome, kur dėtis. Kažkaip darosi neramu. Laikas slenka lėtai. Kiekviena minutė atrodo lyg viena valanda. Ir pyktis kyla. Ypač tada, kai klausiame tėvų, ką veikti, o jie neturi atsakymo. Atrodo, kiekviena tuščiai praleista minutė yra nieko verta.

Už ką mes tau dėkingi
Bet! Mes tau sakome AČIŪ už tai, kad leidi tai suprasti. Taip smegenys mums siunčia signalą, kad mes esame sukurti tam, kad prasmingai leistumėm laiką.

Kai tave, mielas nuoboduly, atlaikome, pailsi mūsų smegenys, labai daug galvojame ir svajojame. Kai nuobodu, dažnai gimsta labai geros ir netikėčiausios idėjos. Darome tai, kam niekada neturėjome laiko. Arba tai, kas atrodė labai nuobodu. Tai va, nuoboduly, nelabai esi mėgiamas, bet vistik visiems reikalingas.

Smagu su tavimi susipažinti.
Nuoširdžiai,
viso pasaulio vaikai (ir jų tėvai)