Šiandien – tarptautinė gimtosios kalbos diena. Puiki proga pasidomėti mūsų lietuvių kalba, tiksliau jos išskirtinėmis raidėmis. Vienai jų net planuojamas statyti paminklas.
Tiek, kiek žmogus turi dantų, tiek lietuviškoje abėcėlėje yra raidžių – 32. Kai kurios jos ypatingai „puošnios“. Vienos pasidabinusios nosinėmis, kitos – paukštukais. Nelengva jas visas suprasti ir įsiminti, norint labai gerai išmokti lietuvių kalbą. Tačiau kai kurios šios išskirtinės abėcėlės raidės sutinkamos ne tik lietuvių kalboje.
Štai Ą ir Ę pasiskolintos iš lenkų, Š ir Č – iš čekų kalbos. Beje, raides su paukštukais taip pat turi ir slovakai, latviai, kroatai. Bet štai raidės Į ir Ų yra labai lietuviškos, jų neturi lenkai. Ū – jauniausia lietuvių kalbos abėcėlės narė. O viena raidė lietuvių kalboje – ypatinga. Ją turi tik lietuviai, ir tai yra raidė, pasipuošusi tašku – raidė Ė. Ar žinojote, kad jai Kaune planuojama net paminklą statyti? Čia tai bent garbė!
Klausėte, kas nusprendė, kad būtent šios raidės mūsų abėcėlei reikalingos? Tai buvo Vincas Kudirka. Jis daugeliui žinomas kaip Lietuvos himno autorius. Tačiau prieš 130 metų jis leido dar ir laikraštį „Varpas“, kurį labai mėgo profesoriai, rašytojai, kultūros žmonės, inteligentai. Daug kas pradėjo sekti „Varpo“ pavyzdžiu. Taip nosinės ir paukštukai įsitvirtino lietuvių kalbos abėcėlėje.
Kokia tai pilis, kurios forma primena raidę Ė?
Bet grįžkime prie raidės Ė. Geriausiai kalbų labirintus, paslaptis ir istoriją išmano kalbininkai. Mes paprašėme profesoriaus Giedriaus Subačiaus mums plačiau papasakoti apie ypatingas mūsų abėcėlės raides. Profesorius dirba Čikagos Ilinojaus universitete ir ten moko studentus lietuvių kultūros ir kalbos.
1. Profesoriau, kokia raidės Ė istorija?
Raidę Ė sugalvojo pirmosios lietuviškos gramatikos autorius vokietis Danielius Kleinas. Lietuvių kalbą jis labai gerai mokėjo. Tačiau lietuvišką gramatiką išspausdino lotynų kalba. Tai buvo 1653 metai. Kalbininkas Mindaugas Šinkūnas nustatė, kad dar ir kiek anksčiau už tą savo gramatiką Kleinas viename redaguotame rankraštyje buvo pavartojęs Ė raidę žodyje TĖWISZKE. Dabar šį žodį rašome „tėviškė“.
2. Kaip manote, kodėl raidei Ė pavyko įsitvirtinti mūsų abėcėlėje? Juk galėjo būti taškas pakeistas brūkšneliu.
Nuo Kleino gramatikos laikų Ė raidė buvo rašoma ir spausdinama daugelyje lietuviškų tekstų, kurie buvo leidžiami dabar nebeegzistuojančioje Prūsijoje. Tiesa, kartais tašką pakeisdavo į mažą bangelę panašus ženklelis ˜. O tekstuose, kurie buvo leidžiami Lietuvoje, šios raidės labai ilgai nebuvo. Iš Prūsijos į Lietuvą raidę Ė perkėlė tas pats Kudirka ir kalbininkas Jonas Jablonskis. Greičiausiai jie ją nusižiūrėjo iš labai įtakingos lietuvių kalbos gramatikos, kurią 1876 m. Prūsijoje išleido Frydrichas Kuršaitis.
O brūkšnelį labai ilgai vietoj taško (Ē vietoj Ė) spausdino Amerikos lietuvių laikraščiai ir knygos. Mat nusiliedinti Ė jiems būdavo daug brangiau. Ir tik tada, kai Morkūno spaustuvės darbuotojas Clemente Dedele Čikagoje įrodė raides liejančioms firmoms, kad Ė raidė nėra joks specialus ženklas, kad tai įprastinė lietuvių kalbos raidė, tik tada gamintojai nuleido kainą. Taip Ė su tašku įsitvirtino lietuviškoje Amerikos spaudoje.
Kvietimas kviesti sukurti skuptūrą raidei Ė
3. Lietuvoje planuojama statyti paminklą raidei Ė. Ar palaikote šią idėją?
Tikrai, kodėl gi ne. Savo raidynams paminklų turi armėnai, savo unikalioms raidėms – rusai (Ё), baltarusiai (Ў), kroatai (glagolicos raidėms). Jei jau bus paminklas Ė, siūlyčiau jame iškalti suvalkietišką keturių žodžių sakinį, kurio pusę sudaro vien raidė Ė: Ė, Ė i ATĖ, tai reiškia – ė(jo), ė(jo) i(r) atė(jo).
4. Ar yra lietuviškoje abėcėlėje dar raidžių su įdomiomis istorijomis?
Kiekvienos raidės istorija įdomi. Pavyzdžiui, vėliausia lietuvių kalbos abėcėlės raidė yra Ū. Jos labai norėjo Jonas Jablonskis, tačiau lietuvių inteligentai ilgai jai priešinosi. Tačiau kalbininkas rašė gramatikas, vaikai mokėsi iš jų, ir tokiu būdu Ū prigijo.
Šis straipsnis iš žurnalo „Pasaulio lietuvis“ (2019 m. vasario mėn.)