Pirmas vasario sekmadienis yra švenčiamas kaip Pasaulinė cepelinų diena. Kiek juokinga šventė. Atrodytų, jog nėra kam skirti dienų, tai jos priskiriamos tiesiog maisto patiekalui. Bet ši diena yra gan svarbi lietuvių tautai, juk cepelinai, arba kitaip – didžkukuliai, yra tradicinis lietuvių patiekalas. Šios dienos proga sumaniau pati pirmą kartą gaminti cepelinų, aišku, su mylimos močiutės ir mamos pagalba. Gaminimo procese buvo vietų, kurių pakartoti tikrai nenorėčiau, buvo ir juoko, buvo ir nesėkmių.

Išvirėme bulves ir nulupome žalias bulves. Nevirtas bulves močiutė sutrynė kažkokiu aparatu, nežinau, nei kaip jis vadinasi, nei kaip jis veikia, tik žinau, kad labai garsiai zvimbia ir ūžia. Iš aparato išėjo tokia skysta masė, kurią paskui nusunkėme per marlę ir likusią labai tirštą masę sudėjome į dubenį.

Virtas bulves sutrynėme ir įdėjome į tą patį dubenį, kuriame jau buvo nevirtos bulvės. Įbėriau druskos ir bulvių krakmolo. Į vidų dedamą mėsą jau iš vakaro buvo paruošusi močiutė.

„Na, ką gi, atėjo metas minkyti kukuliukus“, – tokia fraze pradėjau cepelinų formavimą. Paėmiau masės gabaliuką, pradėjau minkyti, mama net juokėsi, nes atrodžiau kaip mažas vaikas, pirmą kartą paragavęs saldainio. Delne padariau ploną sienelę ir įdėjau mėsos.

Ir aš nebūčiau Gytė, jeigu nepadaryčiau kažko, ko tikrai nereikia daryti. Viename delne laikydama masės išklotinę su įdaru, kitu delnu su masės rutuliu užvožiau ant mėsytės. Ir užvožiau tikra ta žodžio prasme, net garsas toks keistas išėjo.

Aišku, visi iš manęs juokėsi, bet ką jau padarysi, Gytė yra Gytė. Vėliau man mama parodė, kaip reikia iš tikrųjų daryti, ir tada pradėjo sektis. Suvoliojome visus cepelinus ir jau buvome pasiruošusios dėti į puodą, kai ,žiū, vanduo dar net neužkaistas. Mama pamačiusi atsisuko į mane ir pasakė: „O ne tu turėjai užkaisti vandenį?“ Atsakiau, kad aš, ir nesusilaikiusi nusijuokiau…

Padažą dariau kartu su mama. Ji supjaustė šoninę, aš pakaitinau keptuvę ir pasiruošiau įpilti grietinėlės. Padažo gaminimas vyko sklandžiai ir rimtai. Na, ir viskas, cepelinai taip pat išvirti. „Skanaus, šeimyna!“ – pasakiau, ir visi gardžiai papietavome.

Patirtis – geras dalykas bet kurios srities: tiek mokslo, tiek darbo, tiek maisto gaminimo. Man gaminti cepelinus visai patiko, nepasaint to, kad neužkaičiau vandens ar kad nenorėjau savo rankomis imti mėsos… Bet svarbiausia, kad dabar moku pagaminti cepelinus ir kad mano šeima skaniai papietavo!

Gytė Augustinaitytė
Autorės nuotraukos
——————————————————————
Aštuntokė Gytė yra Alytaus jaunimo centro jaunųjų žurnalistų kursų narė